VĮ Panevėžio miškų urėdijos ekosistemų pavyzdinių plotų (EPP) sąrašas
Suderintų Kertinių miško buveinių sąrašas valstybinės reikšmės miškuose

Panevėžio miškų urėdijos miškai turtingi šiam kraštui būdinga augalija, gyvūnija, kraštovaizdžiu, gamtos paminklais. 12 tūkstančių 360 ha urėdijos miškų (16,5 procento) priskirta saugomoms teritorijoms. Daugiau kaip pusę jų užima draustinių miškai.

Krekenavos regioninis parkas (11 868 ha) įsteigtas siekiant išsaugoti Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Regioniniam parkui priskirta 5180 hektarų miškų.
Tarp jų - Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio (495 ha), Ramygalos telmologinis (274 ha), Gringalių botaninis-zoologinis (376 ha), Linkavos hidrografinis (14 ha) ir Upytės geomorfologinis (12 ha) draustiniai.

Urėdijos teritorijoje yra 4 valstybiniai draustiniai.
Žaliosios botaninis-zoologinis 3 092 ha draustinis saugo jame esančias Vidurio Lietuvos lygumai būdingas augalų bendrijas ir gyvūniją. Tai vienas didžiausių draustinių miškų urėdijoje, apimantis dalį Žaliosios, Stumbriškio ir Karsakiškio girininkijų.
Naudvario botaninis 68 ha draustinis, saugantis Šiaurės Lietuvos lygumų plačialapių miškų augalų bendrijas su retų rūšių augalų augavietėmis, yra Gustonių girininkijos Naudvario miške. Čia aptikta viena rečiausių Lietuvoje samanų: brijinė skeltadantė (Fissidens bryoides).
Viržonių botaninis 37 ha draustinis įsteigtas išsaugoti Viržonių pelkę su retų rūšių augalų augimvietėmis.
Juostos hidrografinis 305 ha draustinis saugo mišku apaugusią negilaus salpinio slėnio silpnai vingiuotą Juostos upelio atkarpą.

Yra ir du vietos reikšmės draustiniai.
Tai - Sanžilės kraštovaizdžio 540 ha draustinis, įsteigtas Panevėžio rajono savivaldybės, siekiant išsaugoti Sanžilės upelio kraštovaizdį su šiai vietovei būdinga miškų ir pievų augmenija. Pagrindinę draustinio dalį užima miškai (508 ha).
Pašilės botaninis-zologinis 300 ha draustinis įsteigtas Kėdainių rajono savivaldybės. Draustinio tikslas - išsaugoti Pašilės miškui būdingas retąsias augalų bendrijas ir gyvūniją.

Panevėžio miškų urėdija turtinga ne tik saugomomis miškų teritorijomis, našiais medynais, bet ir aukštapelkėmis bei dar išlikusiais unikaliais žmogaus veiklos nepažeistais miškų sklypais, kuriuose galima aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų augalų, grybų, kerpių, samanų bei gyvūnų rūšių. Bendradarbiaujant Lietuvos ir Švedijos ekspertams miškų urėdijos specialistams, urėdijoje inventorizuota 583,2 ha kertinių miško buveinių ir 1379,4 ha ekosistemų pavyzdinių plotų. Kertinėse buveinėse ir ekosistemų pavyzdiniuose plotuose ūkinė veikla nevykdoma. Saugomose teritorijose vykdomas patvirtintas stebėjimų monitoringas.

Urėdijos teritorijoje yra: 
Drulupio ir Tuginaičių senkapiai (Krekenavos g-ja)
III-IV amžiaus pilkapiai (Gustonių g-ja),
Paminklinis Ąžuolas (Raguvos g-ja),
Mitabynės pušis (Žaliosios g-ja),
Daugiakamienė pušis (Naujamiesčio g-ja),
Akmuo Rapolas (Krekenavos g-ja).

Kas yra ypatingos vertės miškai Panevėžio miškų urėdijoje? 

HCV1 Miške yra regioninės ar nacionalinės reikšmės biologinės įvairovės vertybių koncentracijos (pvz.: nykstančios RK rūšys,)
HCV2 Miške yra pasaulinės, regioninės ar nacionalinės reikšmės dideli miškų masyvai, kurie priklauso arba juose yra tvarkymo vienetas, ir kur yra daugelio, jei ne visų natūraliai egzistuojančių rūšių, esančių natūralaus paplitimo ribose, gyvybingos populiacijos.
HCV3 Miškai, kurie yra arba juose yra nykstančios ekosistemos
HCV4 Miškai, kurie atlieka svarbias funkcijas kritinėse gamtinėse situacijose (pvz., vandenskyros apsauga, erozijos kontrolė).
HCV5 Miškai, kurie svarbūs vietinėms žmonių bendruomenėms (pvz., rekreacijai, sveikatai) ir/ar svarbūs vietinių bendrijų tradicinės kultūros identiškumui (kultūrinės, ekologinės, ekonominės ar religinės reikšmės teritorijos, nustatytos bendradarbiaujant su tomis bendruomenėmis)
HCV6 Miškai, kurie svarbūs vietinių žmonių bendruomenių tradiciniam kultūriniam identitetui (bendradarbiaujant su šiomis bendruomenėmis nustatyti objektai, atskiri miško plotai, turintys ypatingą kultūrinę, ekologinę, ekonominę ar religinę reikšmę).
Šiuo metu urėdijos teritorijoje yra identifikuota:

„Kertinės miško buveinės – tarsi salos erdvėje, kurioje negali gyventi daugelio specializuotųjų buveinių rūšių organizmai. Tai – „kertiniai pamatų akmenys“, jeigu miško biologinę įvairovę įsivaizduotume kaip „namą“; iš to yra kilęs ir šių buveinių pavadinimas, pabrėžiantis jų svarbą.“
V. Marozas („Sausumos ekosistemų įvairovė ir apsauga“, 2008)

Mėgstantiems lankytis miškuose, grybauti, uogauti ar šiaip vaikštinėti ir kvėpuoti grynu oru, ko gero, yra tekę pastebėti ant medžių keistus ženklus: raudonas juostas, mėlynus trikampius ir raudonas raides KMB arba KB. Žengiant toliau už šiais ženklais pažymėtų medžių tarsi patenkama á žmogaus pamirštą miško vietą, kur klesti gamta. Dera šimtamečiai medžiai, apaugę samanomis. Savo gyvenimą baigę augalai čia pat virsta ir trūnija. Kai kuriems netgi gali pasirodyti, kad tai blogos miško priežiūros pavyzdys – juk džiūsta šimtamečiai ąžuolai ir niekas jų nenupjauna. Kodėl šios miško vietos paliktos likimo valiai?

Po užrašu KMB slepiasi kertinė miško buveinė. Pagal dabartinį susitarimą – tai žmogaus ūkinės veiklos nepažeistas (arba su išlyga nepažeistas) miško plotas, kuriame šiuo metu didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių specializuotųjų rūšių. Kitaip tariant, tai miško vieta, kurioje yra išlikę senųjų Lietuvos miškų pėdsakų ir galima rasti arba randama retų augalų ir (arba) gyvūnų rūšių.
Raudonos linijos žymi buveinės kraštus, o mėlyni trikampiai – buveinės centrą.
Buveinėse draudžiama bet kokia žmogaus veikla

Dažniausiai kertinės miško buveinės užima labai nedidelį plotą, kuris daugiau simboliškai saugo paskutinius senųjų miškų pėdsakus. Tačiau yra ir pakankamai stambių buveinių, sudarančių 10 ar 20 ha plotus. Pavyzdžiui, Kaišiadorių miškų urėdijoje inventorizuotos ir patvirtintos 75 kertinės miško buveinės, kurios užima 230 ha miško plotą.

Daugeliui buveinių išlikti padėjo tai, kad jos buvo labai nepatogiose kirtimų darbams vietose – stačiuose šlaituose, pelkėse ir kitur, kur miško ruošimo technika negalėjo įvažiuoti. Tokias vertingas teritorijas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, bendradarbiaudama su Švedijos Rytų Jotalando (Östra Götaland) regionine miškų valdyba, ėmė inventorizuoti tik 2001 m. Tuo metu jos pradėtos skelbti ne ūkinės veiklos objektais, jose uždrausta bet kokia žmogaus veikla.