Panevėžio kraštas nuo seno garsėjo didžiuliais miškų masyvais. XVI amžiaus viduryje sparčiai augant Panevėžio miestui, nyko jį supę miškai. Ypač didelę įtaką miškų retėjimui turėjo 1873 metais per Panevėžį nutiestas platusis geležinkelis bei 1899 metais nutiesta siaurojo geležinkelio šaka Panevėžys-Švenčionėliai. Abipus geležinkelių miškai buvo sparčiai kertami.

Panevėžio krašto miškų tvarkymo ir administravimo aprašymų aptinkama nuo 1560 metų. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo padalinta giriomis, ir kiekvienai jų numatytas girininkijų skaičius. Senoji kunigaikštystės miškų administravimo tvarka buvo vykdoma nuo 1795 iki 1831 metų.

1841 metais Panevėžio apskrityje buvo įkurta vienintelė Panevėžio miškų girininkija. 1906 metais Subačiaus, Šimonių ir Raguvos girios perėjo naujai įsteigtai Raguvos girininkijai, o kitas girias administravo Panevėžio girininkija. Ypač nepalanki miškams padėtis susidarė po 1905 metų, kai kaimus pradėta skirstyti į vienkiemius: miškeliai buvo kertami ir juose kūrėsi sodybos. Skaudžių padarinių Panevėžio krašto miškai patyrė Pirmojo pasaulinio karo ir okupacijos metais. Miškai buvo kertami nesilaikant jokių miškininkystės normų. Labiausiai kentėjo arčiau geležinkelių buvusios Paežerio ir Taruškų girininkijos. Buvo iškirsti beveik visi miškai. Kiek mažiau nukentėjo Žaliosios giria, nes nespėta nutiesti suplanuotos geležinkelio atšakos.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1919 metais Panevėžio apskrityje buvo įkurta Panevėžio miškų urėdija, savo plotu gerokai pranokstanti dabartinį Panevėžio rajoną. Urėdiją sudarė dabartiniai Panevėžio, Biržų, Pasvalio rajonai ir dalis Kupiškio, Anykščių bei Radviliškio rajonų. Urėdijai buvo priskirta apie 35 tūkstančiai hektarų valstybinių miškų.

1920 metais nusavinus privačius miškus, įkurta Biržų miškų urėdija, o Panevėžio miškų urėdijai atiteko visi Panevėžio apskrities miškai, 78,6 tūkstančio hektarų.