Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1353 įsteigta Generalinė miškų urėdija (GMU)

Šių metų lapkričio 19 d. sukako 15 metų, kai buvo įkurta Generalinė miškų urėdija. Tuomet naujai įkurtai įstaigai teko didžiulė atsakomybė už valstybinių miškų ūkį. Paskirta misija – gausinti, puoselėti ir išsaugoti Lietuvos valstybinius miškus ateinančioms kartoms.

Svarbūs faktai savarankiškos valstybinių miškų sistemos kūrimesi:

- Pirmojo atkurtos Lietuvos miškų ministro ryžtingi žingsniai: jo pastangomis ir pasinaudojus pažangia užsienio šalių patirtimi buvo priimti radikalūs sprendimai, lėmę, kad miškininkystės sektorius nebebūtų finansuojamas iš biudžeto.
Vėlesniais metais atliktas reikšmingas darbas - miškų urėdijoms perduoti buvę kolūkių ir tarybinių ūkių miškai bei pradėtas miškų grąžinimas savininkams.

- 1997 m. liepos 1 d. kartu su Miškų departamentu per LR Seimą - panaikinta nuostata, kad už miestų žemę galima kompensuoti valstybiniais miškais. Ydingas kompensacinis mechanizmas kilnoti nekilnojamą turtą – miškus, gražinant juos už miesto žemes galiojo nuo 1993 m. liepos 15 d.

- Radikalios pertvarkos, siekiant ekonominio efektyvumo ir veiklos skaidrumo, pradėtos 1997 m. Tuo metu apvaliosios medienos buvo kertama apie 30 proc. daugiau negu dabar. Tačiau tada nesugebėta surinkti net 5 kartus mažesnių išteklių mokesčių, nors papildomai lėšų gauta 120 mln. litų daugiau. Tuo metu valstybėje situacija buvo ne ką lengvesnė nei dabar.

- 1999 metais vienas iš buvusių Miškų ministerijos vadovų atliko tiriamąjį darbą, kurį finansavo švedai. Šiame darbe buvo konstatuota, kad Lietuvos miškų pardavimas „kol kas yra konstitucinė problema“, bei siūloma: „miškų urėdijos reorganizuojamos į AB ar UAB (ne mažiau kaip 90 proc. esamo urėdijų personalo ir turto)“.

- Lūžis: 2001 m. liepos 16 d. buvo priimtas Miškų įstatymo pakeitimas, pagal kurį įsteigtos valstybės įmonės – miškų urėdijos. Buvo aiškiai atskirtos miškų politikos formavimo, ūkinio reguliavimo ir kontrolės funkcijos. Prasidėjo pažangus laikotarpis tiek investicijų, tiek pertvarkos prasme, nes iki tol visa miškininkystės sistema skendėjo milijoninėse skolose (kai kurių perdirbėjų, siekusių išskirtinių sąlygų, skolos siekė apie 46 mln. Lt). Pertvarkos davė rezultatų – skolos per trejus metus sumažėjo iki 5 milijonų litų.

- Nuo 2004 m. balandžio 1 d. miškų urėdijoms priskirta nacionalinių parkų miškų priežiūra.

- 2004 m. grupelė miškininkų parengė mokslinį darbą ir pasiūlė LR Seimui siūlymus: „panaikinti Miškų įstatymo 4 str. Nuostatą, kad Lietuvos Respublikos miškuose pagal plotą vyrauja valstybinė miškų nuosavybė; sudaryti teisines prielaidas Lietuvos ūkinių (IV) grupė miškų privatizavimui“.

- Medienos perdirbimo cechai. Mažinant gamybos sąnaudas, atsisakyta medienos perdirbimo veiklos. Iki 2004 m. miškų urėdijose buvę 36 medienos perdirbimo cechai buvo arba perduoti Valstybės turto fondui, arba likviduoti (dėl šios veiklos miškų urėdijos kasmet turėdavo apie 3-4 mln. Lt nuostolių).

- 2006-aisiais pagal griežčiausią tarptautinį FSC sertifikavimo standartą sertifikuoti visi miškų urėdijų valdomi valstybiniai miškai

- Valstybinių miškų teisinė registracija pradėta 2006 m. gegužės 17 d., kai Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo kiekvienai urėdijai priskyrė miškus saugoti, prižiūrėti ir naudoti, o kartu miškininkus bei apskričių viršininkų administracijas įpareigojo atlikti valstybinės reikšmės miškų geodezinius matavimus, pažymėti juos natūroje ir valstybės vardu įregistruoti sklypus nekilnojamo turto registre. Tai – vėl atsakingas darbas ir didelės išlaidos, kurių nuo 1994 metų ankstesnė miškų žinybos vadovybė nedrįso imtis. Čia, manau, būta ir motyvuoto delsimo. Įregistruojant miškus aptikta nemažai „dingusių“. Vien tik Vilniaus miškų urėdijoje „dingo" apie 200 hektarų valstybinių miškų - iš viso užfiksuota beveik 400 ,,prapuolimo“ atvejų. O žinant vieno aro kainą Vilniaus priemiesčiuose, galima tik įsivaizduoti „dingimo" scenarijus bei technologijas. Buvo tvirtinama, kad nebaigta žemės reforma, nors reforma nebaigta dar ir šiandien.
- 2009 m. spalio 5 d. vienas buvusių Miškų ministerijos vadovų viešoje erdvėje pasiūlė „..parduoti ne nukirstą medieną, o statų mišką...“ Tas pats autorius apibendrina, kad pažabojus valstybinių miškininkų išlaidavimą valstybė rastų pinigų kitoms sritims („Veidas“ 2009.10.05 - Nr. 40 ).

- Modernizuoti visi medelynai (laistymo sistemos, technika, rūšiavimo bei sandėliavimo patalpos ir kt.). To meto archajiška medelynų sistema (laistymo sistemos tebuvo dvi, o smulkių daigynėlių skaičius kai kuriose miškų urėdijose siekė net 60) dabar iš esmės modernizuota. Medelynuose įrengta daugiau nei 60 laistymo įrenginių, iš pagrindų atnaujinta visa medelynuose naudojama technika. Panaikinus tuometinę miškų ministeriją, miškų ūkio veikla buvo organizuota taip, kad Lietuvos miškininkai miško sodmenis buvo priversti importuoti iš Baltarusijos. Dabar sodmenys yra eksportuojami į Švediją, Latviją. Vien į medelynų modernizavimą papildomai investuota per 60 mln. Lt uždirbtų lėšų, tiek pat - į apleistų miško kelių tvarkymą. Didelės investicijos skirtos miškininkystės darbų modernizavimui. Skirtos lėšos nuo 1993 m. nepadarytiems miškotvarkos projektams.

- Pasiteisino modernių medienos kirtimo ir traukimo mašinų bazės sukūrimas. Turėjo praeiti bemaž dešimt metų, kol sugebėjome įrodyti, jog tokia strategija bei taktika pasiteisina. Šiandien galime su rangovų organizacijomis varžytis kaip lygūs su lygiais, pagaliau niekas urėdijoms nebegali diktuoti medienos ruošos kainų, nes dabar miškų urėdijų mechanizmais atliekamų darbų kaina yra mažesnė. Be to, operatyviai galime tvarkyti vėjavartas. Tai patvirtino 2010 – jų metų škvalas ir padarinių tvarkymo efektyvumas.

- Didelė dalis miškų urėdijų būtų sužlugdytos, jei būtų įgyvendintas siekis dirbtinai padidinti medžių kirtimo amžių. Miškų institutui ir Generalinei miškų urėdijai 2003 m. pasipriešinus, šių siekių nepavyko įgyvendinti.( Žalioji Lietuva, 2003 liepa Nr.13 (195)

- 2005 m. valstybinių miškų žinyboje pradėta diegti informacinė apskaitos sistema, kurią reikia ir toliau tobulinti ir vystyti.

- Per 15 metų modernizuota priešgaisrinė sistema. Europos Sąjungos lėšomis pradėta diegti moderni automatinė antžeminė gaisrų stebėjimo sistema.

- Darbuotojai. Daugiau nei prieš dešimtmetį valstybinių miškų žinyboje dirbo 14 tūkstančių darbuotojų, šiandien, nudirbant daugiau darbų ir priskirtų funkcijų - dirba 4 tūkstančiai dirbančiųjų. Panašiai tiek dirba ir kaimyninėje Lenkijoje (paskaičiavus 1 mln. ha valdomo miško).

- Krizė. 2008 metų rugpjūčio mėnesį patvirtintas krizių valdymo planas, kuris vėliau buvo nedaug pakoreguotas. Sėkmingai įgyvendinus planą, miškų urėdijose buvo efektyviai įveikti krizės padariniai. Bet kai kurios miškų urėdijos dėl neatsakingo vadovų darbo turėjo problemų, kaip ir dabar po „Snoro“ banko nacionalizavimo. Didžioji dalis miškų urėdijų dirbo apgalvotai vykdė steigėjo strateginius nuostatus, įvertino riziką, padalino laikomas lėšas 3-4 bankuose, investavo į modernizavimą bei pirko Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius.

- 2010 m. kovo 18 d. LR Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl valstybinių miškų išsaugojimo“.

- Lietuvos mokslų akademija. 2010 m. kovo mėn. po apskritojo stalo diskusijų, Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas pateikė apibendrinimą ir išvadas: Lietuvoje veikianti valstybinių miškų valdymo sistema užtikrina valstybės vaidmenį stabiliam miškininkavimui, papildo ekonominę šalies plėtrą.

- Mokesčiai: Šiandien miškininkams priekaištaujama, jog valstybės biudžetas iš miškininkystės sektoriaus galėtų gauti žymiai daugiau pajamų. Galima ir Lietuvoje viską, ką gauname iš miškų, atiduoti biudžetui ir iš biudžeto dotuoti miško darbus (nemažai Europos šalių valstybė dotuoja miškininkystės sektorių. Pvz. Saksonijoje 1 ha miško iš biudžeto skiriamas 31 euras, Škotijoje – 77 eurai, kai kuriose kitose Vokietijos žemėse, kurių miškininkystės modelis panašus į Lietuvos – 10-20 eurų. Liaupsinamas Švedijos valstybinių miškų sektorius yra dotuojamas prisidengiant programomis per institucijas). Per 15 metų mokesčiai už gamtos išteklius padidėjo 7 kartus. Be to, darbų padaugėjo, o kirtimai sumažėjo. Valstybinių miškų vertė padidėjo daugiau nei 1,5 mlrd. litų. Įvertinus tai, kad 1995 m. miškų kirtimo apimtys buvo 5,28 mln. kub. m, o 2010 m. – 3,6 mln. kub. m. , sumokėtų veiklos ir pelno mokesčių (dividendų) į valstybės biudžetą už 1 kub. m medienos, apimtis padidėjo nuo 1,3 lito iki 14,2 lito, t.y. 11 kartų; atsižvelgiant tai, kad dalis mokesčių (apie 6 mln. litų) grįžta į valstybinį miškų sektorių įvairioms programoms finansuoti, santykiniai mokesčiai (dividendai) nuo 1995 m. padidėjo daugiau nei 40 kartų.

- Lobizmas. Pastarieji dveji metai kupini kalbų apie miškų reorganizavimą. Viešai ir paslapčia svarstomi įvairūs pertvarkos projektai, siūlomos gerai veikiančios valstybinių miškų sistemos išdraskymo metodikos (tendencingus siūlymus teikia ir kai kurie miškininkai). Visuose siūlymuose įžiūrimos lobistų užmačios. Ne valstybei to reikia, jos vardu tik prisidengiama. Analogiški veiksmai prieš personalijas buvo vykdomi ir 1996 metais.
Vienas buvęs miškų ministras žurnale „Veidas“(2009 m.), neva prieš sistemą anonimiškai kylančių miškininkų vardu, dėsto apie neracionalumą ir teigia, kad „gal miško darbams užtektų panaudoti 70 proc., o kitus, kaip ir priklausytų, pervesti į biudžetą“.

- Nors šiuo metu oficialiai deklaruojama, kad „neketinama privatizuoti miškų“, tačiau kuluaruose esantys ekspertai teigia, kad „valstybinių miškų privatizavimas būtų naudingas ir valstybei, ir miškams, ir visiems Lietuvos žmonėms“.(2010 m. sausio 29 d., „LLRI pozicija dėl miškų valdymo ir privatizavimo“).

- 2010 m. rugsėjo 8 d. buvusių Miškų ministerijos vadovų grupelė nusiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentei bei per visuomenės informavimo priemones išplatino tendencingą atvirą laišką, kuriame jau ne pirmą kartą eskaluojamas neva Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos ir naujai įkurtos Valstybinės miškų tarnybos funkcijų dubliavimasis.

- 2010 m. spalio 6 d. pas aplinkos ministrą apsilankė miškininkų grupelė. Vienas miškininkas pasiūlė įkurti vieną valstybės įmonę valstybiniuose miškuose, o kitas pareiškė, kad miškų urėdijos neturi kur dėti perteklinių pinigų. Jų nuomone, valstybė, kaip miškų savininkas, turėtų aktyviau kištis į urėdijų finansinius reikalus, nes jos dažnai neturi kur dėti perteklinių pinigų ir pagrindinis tikslas yra įsisavinti lėšas bet kokia kaina. Kasmet miškininkų pajamos sudaro per pusę milijardo litų. Ta dalis, kuri tiesiogiai turėtų grįžti valstybei, galėtų būti žymiai didesnė nei iki šiol.

Kai kurių buvusių Miškų ministerijos vadovų „Rūpestis“ dėl mokesčių:

- Kodėl žymiai didėjant vien dėl rinkos konjunktūros gerėjimo pajamoms iš valstybinio miškų sektoriaus, valstybė negauna savo dalies? Pavyzdžiui, 2007 m. gavus 123 milijonais litų daugiau nei 2006 ir bendram pajamų kiekiui viršijus pusę milijardo litų, buvo smagiai didinamos tik išlaidos. Kodėl tik dabar valstybei siūloma "pamėtėti" 20 ar net 70 milijonų litų, kai dėl krizės padėtis daug blogesnė?(citatos 2010-11-03)

- Valstybės pajamos iš pelno siekiančių įmonių ūkinės veiklos turi eiti per mokesčius arba dividendus, o kokių nors paslaugų valstybei teikimas ar jai priklausančios produkcijos realizavimas turi remtis pirkimo - pardavimo, o ne "patikėjimo" santykiais. Jeigu tokia tvarka nepriimtina, tada belieka pereiti prie biudžetinės sistemos.

- Užpečkyje įgrūstam valstybės iždui pradėjus garsiai aimanuoti apie sunkią jo dalią, neišsikentęs valdovas pažada kažkiek numesti, kad netriukšmautų...

- Puikiai suprantu, kad miškų ūkio reikmėm galima išleisti per metus papildomai ne tik 100 milijonų, bet ir visą milijardą litų. Vien į miško kelius ir melioracijos tinklą galim investuoti neribotas sumas. Tačiau neturime teisės užmiršti valstybės interesų...(O kur toks rūpestis buvo pradingęs sunkiais valstybei 1996 m. metais?) (citatos 2011-02-09)

- Liko neatsakytas vienas pagrindinis dalykas - kiek valstybinis miškų ūkio sektorius turėtų duoti valstybės biudžetui tiesioginių (o ne kokių nors mistinių) pajamų, nepereikvojant galimų panaudoti išteklių ir palaikant miškus tvarioje būsenoje. Tai yra svarbus klausimas ir jį reikia spręsti pagal ekonomikos logiką, neišradinėjant kažkokios miglose skendinčios tvarkos.

Kitas „rūpestis“ dėl miškų ir valstybės:

- Vienas iš atsakingų darbuotojų prieš metus „rūpinosi“: „...20 metų siūlome privatizuoti ne tik miškus, bet ir daugumą valstybės turto, kurio moderni valstybė nebūtinai turi turėti“.
Komentarai dėl „rūpesčio“ (doc. dr. K. Jaskelevičius)

- „Štai miškų urėdijos, kurios dirbo racionaliai, neišlaidavo, kaupė pelną investicijoms. Joms tai smūgis žemiau juostos, nes netenka prasmės ankstesnis taupumas. Laimėtojos bus tos urėdijos, kurios ne itin paisė pirkėjų mokumo, gyveno tik šia diena. Suprantama, kad jos pelno nesukaupė ir iš jų valstybė nieko negalės paimti.“

- „Miško išteklių atnaujinimui kasmet panaudojama 90-95 mln. Lt., t.y. 55 proc. šių išteklių vertės – iš viso (mokesčiai bei išlaidos išteklių atnaujinimui) sudaro 85 proc. miško vertės. Bendroje sumoje šie mokesčiai 17 kartų yra didesni nei mokestis už kitų gamtos išteklių (neatnaujinamų) naudojimą.“

- „Kita vertus, miškų sektoriuje yra aibė nepanaudotų kitų rezervų, kurie slypi privačiuose miškuose. Antai Miškų instituto mokslininkai apskaičiavo, kad iškirsdami beveik tiek pat miško miškų urėdijos sumoka 133 mln. Lt į valstybės biudžetą, o privačių miškų savininkai – tik 12 mln. Lt, t.y. 10 kartų mažiau.“

Didžiąja dalimi nuopelnus, jog mūsų miškai dar neišparceliuoti, reikia priskirti kai kuriems ministrams, Seimo Aplinkos komitetams, Seimo nariams, visuomeninėms organizacijoms. Didžioji dauguma miškininkų, miškų urėdijų vadovų ir specialistų dirbo atsakingai, gerai suvokdami esamą situaciją.


GMU info